Recovery mode ON.

O kiek Jūs būtumėt pasiryžę sumokėti už šansą sužinoti, kad esate laimės kūdikiai? Mane jaunystėje vadino “atstovu spaudai” (greičiausiai dėl to, kad kepurė nuo saulės buvo raudona kaip ir žandai, o ant jos puikavosi LIETUVOS ŽINIOS užrašas), ne jau nei karto negaliu parašyti dramatizuotos potekstės po nuotrauka? Hehe. Jūsų laukia ilga istorija apie mano “recovery” pradžią, bet gale jei perskaitysite, lauks mano dėkingumas. Sako – vienas lauke ne karys, tad dalintis su Jumis, tai kariuomenė. Beje, mano kaina už tokią žinią apie buvimą laimės kūdikiu buvo nemaža, tikrai nerekomenduočiau niekam jos mokėti, nes vis tik nežinai, ar pakiš žąsį, ar sužinosi, kad esi laimės kūdikis. Kas tas laimės kūdikis Jūs turbūt klausiat? O čia paprastai, kiekvienas iš mūsų. Taip. Visi tie sveiki žmonės, kurie kaip ir aš prieš kritimą, nesuvokia, kad jie gali judėti, jausti, gyventi, šypsotis, džiaugtis. Nieko, jokių įspūdingų dalykų, tiesiog kasdiena, laiminga kasdiena, kurios net nejaučiame, nes esame įprate prie gero ir norime geresnio sulig kiekviena diena. Bet to supratimo kaina gali būti didelė, arba tiesiog nenoras suprasti, kad mes turime daug, daug daugiau nei sugebame kasdien suvokti ir įvertinti. O derėtų.

Sunku pradėti rašyti pirmajį rimtesnį blog postą, kuris tikiuosi jei ir gausis ilgas, bus įdomus. Įkvėptas triatlono ir dviračių sporto bendruominei gerai žinomo Algirdo, kuris ankščiau mynė dviratį, dabar turi “Šviesos kambarį” (https://soundcloud.com/sviesoskambarys) ir ten kuria nuostabius podcastus su šių bendruomenių žmonėmis. Taigi, paragintas jo, nusprendžiau, kad mano ilgai brandintas kūdikis www.svajonesneturisavatigaliu.lt pagaliau turi gimti. Gimdymas žinoma sunkus, su daug klaidų gali būti – tai nenustebkite. Ir aprašyti bandysiu visą progresą taip, kaip man sekėsi ligoninėje ir po jos, bei koks jausmas vėl sugrįžti ant kojų, dviračio ar dar kitur, su kokiomis problemomis susiduriu dienoje ir visą kitą, kas manysiu ir nuoširdžiai tikėsiuosi, kad Jums įdomu. Deja, aprašyti kaip viskas įvyko tą dieną nelabai galiu, nes neatsimenu, bet laimingų atsitiktinumų dėka tai tik brangoka gyvenimo pamoka, kurią, tikiuosi, nors dalinai išmoksiu. Dabar rašysiu viską labai apibendrintai, bet visi kiti postai bus gerokai detalesni, kadangi jie bus labiau susiję su viena ar keliomis dienomis, o ne 2,5 mėn. periodu.

Birželio 5 arba rytas, kai pradėjau mokėti kainą už atsakymą

Bepigu mokėti kainą už tai, ką jau žinai, bet nesugebi susidėlioti viduje ar nenori susidėlioti. Ir dar kainą, kurios kaip pinigų, taip nepaimsi ir neuždirbsi. Kurios nubėgęs kaip aliuko prieš 20 valandą neužsipirksi rytojui. Bet matyt taip žmonijoje jau sudėliota, kad kartais mes ryžtamės mokėti už tai, kas mums visai nereikalinga – sumą, kuri mums visai nepriimtina, kad ir kokia tai valiuta būtų arba jau žinome, bet norisi užtikrintumo. Vietoje logiško mąstymo, pasvertos kritikos sau, mes renkamės lengvesnį kelią. Toks lengvesnio kelio pasirinkimas buvo ir tą rytą, kai vietoje bėgimo vis tik nusprendžiau “lengvai prasiminti”. Kadangi tai man buvo mielesnė disciplina triatlono pasaulyje ir rinkdamasis tarp to ko reikia, pasirinkau tai, ko širdis geidžia. Nieko sau prasimyniau, “lengvai” :))

Rytas pamenu buvo jau tada visas sugriuvęs, daug keistumų, daug nesąmoningų išvis dalykų, o tas lengvai, ėmė ir baigėsi ligonine. Sunku tiksliai įvardinti kas, kaip ir kodėl įvyko. Gal tai gyvenimas, nuo per didelio tempo pasiūlė pasiimti atostogų ir apmąstyti, gal tai menka mano klaida, gal tai dar koks kitoks noras kažką kažkam įrodyti kažkuo, kažkaip. Prisimenu tik vieną dalyką, apsisukau prie Zapyškio bažnyčios, kur baigiasi takas, vėl pradėjau greitėti ir prisiminimai nutrūksta. Taip nutrūksta, kaip mintis, kai užsigalvojęs atsitrenki į stiklinę vitriną parduotuvėje. Susidūriau su kita dviratininke, kaip (?), deja nepasakysiu, bet greičiausiai panašiai į kaktomušą. Iš įvykio vietos negaliu daug papasakoti, nes visiškai nieko nepamenu, net dar ir kelios dienos po. Ilgai svarsčiau, ar minėti kas buvo ar ne, bet nusprendžiau, kad nėra geresnio kelio, nei pačiam išdrįsti pripažinti visas savo negandas, nemanau, kad yra kelias nuo jų dabar jau pabėgti. Taigi, stiprus galvos sutrenkimas. Tik laimingų atsitiktinumų dėka, mūsų angelų sargų medicinos darbuotojų rankomis, trauma netapo tragiška. Tapo lengvesnė nei jie patys tikėjosi, o laiku griebtos priemonės davė rezultatų. Viskas konvertavosi į tai, kad viskas, ką praradau tądien – buvo šiek tiek atminties ir lygsvara, žinoma, tik kuriam laikui. Visų nuostabai, dviratis sveikas, vos keli įbrėžimai. Matyt angelas sargas vis tik atliko savo darbą neblogai, tiek saugodamas mane, tiek inventorių, tiek aplinkinius. Labai džiaugiuosi, kad moteris, su kuria susidūrėme nepatyrė labai stiprių sužalojimų. Labai džiaugiuosi, kad buvo neabejingų žmonių, kurie važiuodami pro šalį, matė situaciją ir pasiliko padėti (bijodamas ES duomenų apsaugos įstatymo, nevardinsiu jų tiksliai, nors jie vėliau susisiekė ir tai buvo labai malonu). Ačiū Jiems už gerus norus. Ačiū ir visiems daktarams, pareigūnams, ar bet kuriems kitiems, kurie padėjo. Šią kovą mes, visi kartu, laimėjome. Ačiū Jums.

Ligoninėje teko pabūvoti berods apie 10 dienų. Buvau išleistas ankščiau, nes pasak daktarų gyjau greičiau nei tikėtasi. Nemažai prisiminimų iš ligoninės neišlikę, tačiau nemažai ir išlikę. Aišku, visa ta koronos situacija ir panašiai, tikrai neatrodė lengva, dabar pagalvojus. Teko matyti ir kitų ligonių, kurių būklė buvo ženkliai sunkesnė nei manoji. Tada palengva pradėjau dėliotis galvoje, kad vis tik po velnių, kaip man pasisekė. Galėjo nutikti bet kas, ir daug smarkiau, bet va nepaėmė ir nenutiko. Tuomet ir suvokimas pradėjo ateit, kad, rupūs miltai, aš labai laimingas žmogus. Nors vis vykstant nuotykiams ligoninėje, kildavo vėl klausimų, kodėl aš čia.
Viešėdamas ten numečiau apie 10 kilogramų, tai jei reikės Jums profesionalaus dietologo, į mane geriau nesikreipkit, nors rezultatai yra, bet tokiems drastiškiems metodams pasiruošę gali būti ne visi :D.

Dar keli klausimai nedavę man ramybės ligoninėje buvo daug maž atsakyti vėliau. Vis tik 9 eurų bauda už greičio viršijimą automobiliu nebuvo verta tu bemiegių naktų sukant galvą, tai kiek gi kilometrų aš ten užmečiau viršaus? :))
Kitas klausimas, kurio dar iki dabar deja neatsakau, yra tai, kad skausmingą kainą mokėjau ne aš vienas, ar tai tikrai buvo verta? Ar tikrai reikėjo tiek savęs idėti į viską, taip taškytis ir rizikuoti ne tik savo savijauta, bet ir tuo, kaip dėl to jausis mano artimiausia aplinka? Dabar tai jau turbūt neatsakomas klausimas, bet ateičiai išvadų pasidaryti galima.

Iškart po avarijos vykęs atsistatymas

Po ligoninės sekė pasibuvimas namuose, daug įvairių dalykų apmąstymas, nes tikrai buvo tam laiko. Bandymas suprasti kaip pats jautiesi, kas kaip ir kodėl vyksta. Pradžioje daug dalykų sunkiai dėliojosi į įprastas vietas, bet dabar, kai jau nusprendžiau rašyti šį postą ir pradėti prasinešinėti apie progresą, viskas vietose išskyrus dar vis greitą dienos nuovargį ir lengvą svyravimą kartais.
Bet prisiminus pirmąsias dienas tikrai keista pagalvoti, dar sunkiau būtų turbūt tiems kas skaito suprasti, nes tą labai sunku net ir gyvai nupasakoti. Turbūt nuo vaistų ir po trauminio jausmo būdavo sunku susiprasti, kartais taip, kad net pamiršdavai kur esi. Kadangi buvau pas tėvus namuose, nes mano mažąjį, keturiais varomą palaidūną (šunį Bosą) iki to kažkas turėjo prižiūrėt, o ir naująjį kaskadininką (mane 🙂 ) taip pat reikėjo po padidinimo stiklu palaikyt. Susigyvendamas su tuo kas įvyko, pradėdavau vis dažniau suprasti, kad daug ko neatsimenu ir tas pasiųsdavo į ilgus apmąstymo pogrindžius, kur tu sėdi, žiūri į knygos puslapį ir negali perverst, nes neatsimeni ką perskaitei, negali išmesti iš galvos klausimų be atsakymų ir išvis, negali adekvačiai kažko susikaupęs daryti. Susikaupimas buvo tapęs tarsi miražas dykumoje, žinai, kad toks būna, bet vis viena apsigauni. Žinoma, tai gerėjo sulig kiekviena diena, bet sunku buvo pradžioje susitaikyti su tuo, save raminti.
Vėliau atrasdavau, kad namai, kuriuose gyvenau turbūt tikrai virš 10 metų, staiga tapo tokie neregėti ir nauji. Tai vaizdas per langą, tai laiptai, tai kėdės. Atrodo supranti, kad viskas taip pat, bet kartu ir viskas nauja. Atrodo gyveni tarsi lengvam sapne su Dejavu, kur lyg ir matei jau, bet nesi tikras.
Toliau sekė tiesiog tikrąją ta žodžio prasme, dienų stūmimas. Kai buvai įpratęs prie tempo, kad išsipūsti nosį trūkdavo laiko, staiga laikas tapo viskuo ką turi. Kur bepažiūri, visur pilna laiko. Kuo beužsiimi, tai netrunka užtektinai ilgai, kol mintys nubėga į šalį, skraidai apmąstymų erdvėje, grįžti į realybę ir žiūri, kad praėjo viso labo pusvalandis, jei ilgam užstrigęs buvai. Tačiau palengva, žingsnis po žingsnio ėjau savo maratoną. Ir nors jis buvo ne tas maratonas, kurį planavau įveikti ateityje, bet tikrai nebuvo lengvesnis. Šviesėjančios dienos, pradedami įsiminti perskaityti knygų puslapiai, geresnė koordinacija, lengvesnis vaikščiojimas palengva vedė prie naujų atradimų savyje. Vienas iš jų buvo mokslas pasiekti vidinę ramybę. Išmokti atsiriboti nuo nerimo, kuris natūraliai kyla ir pasinerti į geras mintis. Taip ir pradėjau domėtis meditacija, o vėliau aplankę keli draugai pasidalino įspūdžiais, kad medituoja, kaip jiem sekasi, kad tai padeda. Pradėjau medituoti ir aš. Pradėjau mokintis savo mintis valdyti kaip rankas, kada reikia pakelti, kada reikia sugniaužti, kada reikia ištiesti. Tai labai padėjo. Nerimas vis labiau traukdavosi, ir manyje užvaldydavo tas jausmas, kad vis tik as esu sveikas, pagysiu. Būsiu toks koks buvau ir galėsiu gyventi gerai.

Praėjus sunkius pirmuosius tokios traumos atsistatymo žingsnius, reikėjo pereiti prie judesio. Pradėjau vis daugiau judėti, vis daugiau lengvai pavaikščioti po teritoriją, o ilgainiui ir Bosą vedžioti. https://www.strava.com/activities/3654204905 Pirmasis ilgesnis atstumas. Paradoksalu, nubėgdavau po 30 km kartais, o dabar 1,5 km buvo iššūkis. Bet tai buvo toks džiaugsmingas pasivaikščiojimas, kad kartais net ir grauduliukas viduje, o kartais prasiveržiantis ir lauk, imdavo. Jauti vėją, gali pašaukt Bosą piktesniu balsu, kai per toli nubėga, gali žiūrėti į tolius, gali žiūrėt į sraigę ant žemės tuo pačiu pritūpęs užsirišti bato, o vėliau vėl atsistojęs susikišti rankas į kišenes, paspausti “play” ir toliau judėti keliuku. Vis labiau imdavau suprasti, kad man labai pasiseke, kad vis tik gyvenu. Turiu grįžtančią sveikatą, turiu rankas, kojas, pojūčius, jausmus, nuomonę, akis, turiu viską ko reikia būti laimės kūdiku.

Taip ir slinko dienos, vis turiningesnės, vis kupinesnės veiklos, nuotykių, jausmų. Bet neslėpsiu, buvimas namie ir nieko neveikimas jau buvo pradėjęs mane slėgti. Atrodo visas pasaulis už tų durų lekia, o tu stotelėje lauki kol jis privažiuos, sustos, leis įlipti. Deja, įlipimas ne toks lengvas po tokių dalykų. Teko grįžti namo į butą, užsiimti kasdieniais dalykais, prisiminti rutininius darbus, ir neįtikėtina, bet džiaugtis, kad juos gali daryti. Boso vedžiojimas, takelių mindžiojimas, valgymas – viskas teikė džiaugsmo tiek, kad niekada ankščiau nebūčiau sureikšminęs to, kad galiu tai daryti.
Dienoms bėgant pradėjau jausti, kad mano kūnas buvo visai silpnas, bet dabar jau tvirtėja. Pradėjau konsultuotis su kineziterapeutais, kaip reikėtų gyti, kaip stiprėti, kokie pratimai turėtų būti. Aišku, kai kurie pradžioje atrodydavo neįmanomi, bet su laiku jie tapdavo vis lengvesni, mielesni. Vaikčiojimas tapo naujuoju sportu, vis didesni atstumai, didesni greičiai, naujos aplankytos, bet senai pažintos vietos. Laikas bėgo ir stiprėjau, galėjau vis daugiau, vis mažiau per dienas darbe pavargdavau, galėdavau leisti sau kažką ilgesnio prieš miegą.
Atėjo diena kai galėjau ir vėl prisiminti, ką reiškia sukti pedalus.

Pirmasis užlipimas ant dviračio balkone.

Atrodo toks paprastas dalykas, apie kurį niekada nesusimąstytume, bet buvo vėl labai gera prisiminti, ką reiškia, kai po tavimi kojos sukasi ratu, mina pėdaliukus, generuoja wattus, kurie stumia dviratį į priekį. Ok, šitas dviratis nejuda niekur mano balkone, bet jausmas panašus… Užsidėjęs savo mėgstamiausią Lietuvišką podcastą (dabar jis vadinamas “Šviesos kambarys”) sukau pedalus ir mėgavausi, nors wattai nebuvo tokie dideli, bet smagumo lygio jie visai neatitiko. Tai buvo tarsi naujas potyris, kurį lyg ir dariau ankščiau, bet organizmas buvo apie jį pamiršęs, tad nauji jausmai, kaip uodai vasarą, kamavo visas tas 20 minučių. Tai prakaitėlis, tai įsegtos į pedalus kojos, tai pasunkėjęs ar palengvėjęs mynimas, dėl nuokalnės ar įkalnės. Ech, tokie paprasti dalykai, o tiek džiaugsmo teikia. Nulipus nuo dviračio praktiškai pradėjau nekantrauti, kada vėl galėsiu minti.
Na, o kaip man seksis vėl grįžti į “formą” stengsiuosi aprašyti. Turiu FTP testą (FTP Testas video), kurį šiemet dariau, tad atskaitos taškas “sugrįžimui” labai aiškus.

Ką ir kam aš mėginau įrodyti?

Pfff. Atsakymas paprastas – ne juokais buvau susirgęs triatlonu ir neatrodė, kad kas suduos ar bent jau išras priešnuodžius/vakciną nuo šios ligos. Per 4,5 triatlonligės metus mane sekė įvairūs nuotykiai nuo blynų su nutirpusia oda, iki mažų pergalyčių ar didesnių nusivylimų, tačiau bendrai sakyčiau, kad man sekėsi neblogai. Progresą savyje mačiau ir tai mane tenkino, nes esu progreso žmogus, jei jo nejaučiu, kažkas ne taip, tačiau norėjosi kažko naujo. Tai va, taip ir kilo planas “Kona”. Kona tai pasaulio pilnojo Ironman čempionatas, kur man norėjosi patekti ir rasti pretekstą nuvykti į Havajus, Koną. Prasidėjo velniškas noras ir užsidegimas tai pasiekti, buvo perskaityta krūvos straipsnių tyrimų, perklausyta šimtai valandų podcastų ir sudėliotas savo jėgomis pasiruošimas. Pasiruošimo metu visada buvo “ranka ant pulso” – stebėti ar mano pritaikyta sistema duoda vaisių kokių tikiuosi ar ne. Ir davė. Ir gerokai daugiau nei tikėjausi. Tada KONA vis atrodė kaip realesnis pasiekimas. BŪM- Covid nutiko, kol dar buvau Tenerifėje ir po labai sėkmingų atostogų ir treniruočių kilo pirma abejonė, jei čia tokia padėtis, kaip bus su Kona? Sprendimą priemiau paprastą, viskas bus gerai, nepaleisk treniruočių. Grįžau į Lietuvą – karantinavausi, kadangi nebuvo ką daugiau veikti, pramyniau krūvas valandų ir toliau labai sėkmingai, greičiau nei tikėjausi kėliau savo fizinę formą. Aišku, bėgimas ir plaukimas kentėjo, bet kaip paaiškejo po to, tai buvo galbūt netgi naudinga pertrauka. Viskas ėjosi net ne kaip iš pypkės, o iš garvežio kamino. Bet tada nukeltas Tallino Ironman privertė persiorentuoti į Ironman vyksiantį Kazakstane. Nepaisant visų neramumų dėl viruso, Kazakstano renginys vis artėjo, tad kelios dienos prieš lemtingą įvykį, ryte dariau testą ant treniruoklio ir vėliau iškart bėgau lauke. Rezultatai įkvėpė dar labiau nepasiduoti, nes vėl pranoko lūkesčius. Gaila ligoninėje būdamas nusprendžiau prasivalyti kompą ir sugebėjau išvalyti ir tą aplikaciją, su visais duomenimis, kurie buvo joje, tad kaip tiksliai man sekėsi prieš tą avariją pasakyti nebegaliu. Yra kaip yra, būtų geras atskaitos taškas.

Ką pavyko suprasti ir pergalvoti per tuos du mėnesius kol “ilsėjausi”?

Daug ir visko. Oj kiek daug ir kiek visko. Ačiū Dievui pavyko išvengti savi-kaltinimų, gailesčio sau ir kitų dalykų, kurie turbūt gali ir suėsti žmogų iš vidaus. Priėmiau viską kaip pamoką ar patirtį, kuri turi padėti man pasikeisti į gerą. Ir džiaugiausi, kad viskas baigėsi “tik taip”. Daug įvairių dalykų svarstydamas kas dieną nė nepastebėjau, kaip prabėgo laikas. Bet pagrindinis dalykas, kurį supratau, kad sportas arba triatlonas, mano gyvenime užėmė per daug ir per ilgai vietos. Taip, tai įdomi šaka, tačiau ne tokiu tempu ją sportuoti ir ne tokių tikslų siekti, kai turi darbą ir kitą svarbų hobį – lenktynes. Tada ėmiau suprasti kiek daug aš nepadariau dėl lenktynininko karjeros, vien tik dėl to, kad nepaliaujamai reikėjo minti dviratį. Kiek darbe nepadariau kažko, nes gal buvau per daug nubėgęs iš vakaro ir kartais norėjosi patingėti ar pailsėti, o ne skirti laiko idėjų generacijai. Norėtųsi, kad žmonės, kurie užsikrėtę panašiai kaip buvau aš, stabteltų ir pamąstytų, kas, kaip, dėl ko ir kodėl jų gyvenime ir ar tikrai tokio kiekio sportinio “hobio” jiems reikia. Nes man tai nebebuvo hobis, tai buvo tikrų tikriausias darbas. Linkėčiau tiems žmonėms išlikti to sporto “fanais”, bet tikrai ne “fanatikais”.
Ligoninėje pamatai tiek visko, kad paskui nori nenori ateina mintis, jog gerai gyveni, turi daug visko, apie ką kiti žmonės tik pasvajotų, o tu į tai net neatkreipi dėmesio. Net į tokius paprastus dalykus kaip galimybė vaikščioti, rinktis ir laisvai judėti. Dabar daug dalykų atrodo visai kitaip, vertingesni, įdomesni, kitokie. Tik dėl to, kad po tokių patirčių imi matyti juos kitomis spalvomis ir iš kito kampo. Kad ir kas bebūtų gyvenime, nepamirškite būti atviri patys sau.
Tad beveik baiginėjant šią pastraipą, daug dalykų bandau pakeisti, daug įgyvendinti, daug požiūrių ir žmonių suprasti, daug menkniekių nebesureikšminti ir daug svarbių dalykų pabrėžti. Visur- nuo darbo iki miego. Reziumuojant supratau, kad aš laimės kūdikis, nes pasveiksiu ir galėsiu toliau dėlioti savo gyvenimą, tik jau kitaip apgalvojęs. Tai ir yra ta visų taip siekiama – LAIMĖ. Nu ok, Teleloto kartą laimėjau 14 eur, kai užbraukiau liniją, tai irgi yra laimė.

Kaip fizinė sveikata dabar?

Gerai. Skaitant tai, kad 2 su trupučiu mėnesio visiškai nebuvo jokio sporto, reikėjo atgauti svorį, skysčius ir visą kitą, tai dabar svorį atgavau jau su kaupu. Sveriu 75,3 kg (vėl tik tiek, nes buvo ir 76,5…) ir tai yra daug, nes didžioji dalis raumenų aptirpusi, bet lašinio tai tikrai netrūksta. Prieš porą savaičių buvo vėl leista užsėsti ant botago #skausmobalkone ir iki tam tikro pulso jį ramiai paminti. Daug malonių jausmų ir idėjų sekė tas trumpas kaip akimirka 20 minučių. Žinoma pulsas buvo lygus minamiems wattams, tad nustebinti tikrai nieko nenustebinau, bet vėl minti buvo geras jausmas. Toks ramumas viduje. Apibendrinant, sveikata vis gerėja, vis lengviau ir nuovargio mažiau, daugiau motyvacijos ir jėgų kažką kurti, kažką daryti.

Ką sportuosiu toliau?

Greičiausiai tik dviračiu minsiu. Mažiau laiko ir įsipareigojimų, mažiau tikslinių treniruočių = daugiau laisvės. Mano favoritas dabar MTB dviratis, tad jam ir planuoju skirti daugiausia savo HOBIO laiko. Bet verta paminėti, kad tai bus labiau hobis nei buvo. Nenorėsiu minti ir neminsiu. Norėsiu minti daugiau, norėsiu ir minsiu daugiau. Norėsiu neminti savaitę ir neminsiu. Laisvė bus pagrindinis dalykas. Planuoju svarstyti FULL suspension MTB įsigyjimą, turiu nužiūrėjęs modeliuką kitų metų iš savo klubo, kurį atstovauju https://s-sportas.lt/list/27_scott-a-la-carte-2021.html. Lėkti miškais, plentu ar bet kur kitur man atrodo su juo smagiausia.

Kas vėliau?

Vėliau vis viena bus varžybos. Tad manau, kad nusimatysiu kitiems metams kažkokį tikslą ir palengva, nespausdamas savęs, neskubindamas bei nekeldamas kažkokių griežtų tikslų judėsiu link dalyvavimo. Mėgautis tuo, ką darai bus pagrindas. Daryti tol, kol mėgaujiesi ir tai netampa darbu. Visą tai bandysiu aprašyti ir dėlioti Jums, tad tiems kam įdomu, galėsite stebėti visą recovery kelionę ir kelionė per varžybas bei vėliau. Tikiuosi užteks dienose laiko vis stabtelti, aprašyti ir pasidalinti su visais.

Pabaigai

Analitinis mątymas niekur nedingsta, matyt neiškrito ten ant asfalto. Algirdas dar pateikė mintį vestis pulsą ir wattus, kad vėliau būtų galima sudaryti grafikus, kaip keitėsi wattai ir pulsas lyginant laikui bėgant ir atsigavimo procese. Beje, tikėjausi, kad pradėjus minti, wattai bus mažesni, tad ne viskas taip blogai!

Nuoroda, kur galėsite stebėti mano pulso ir wattų santykį ir kaip jis keičiasi
https://docs.google.com/spreadsheets/d/1MynNw29Dg8mB7IJj79Rf4905L-AkCs_ENSghKe8r9vc/edit?usp=sharing

Trumpai apie rezultatus: matosi akivaizdžiai, kad organizmas dar nežino kas čia vyksta ir ko aš noriu iš jo. Bet atrodo, kad minti pedalus vis lengviau, o kojos ir raumenų skausmelis po sporto, taip pat mažėja. Tai džiugina, tačiau jaučiu, kad laiko sugrįžti į ten, kur buvau, reikės labai daug. Bet, aš jo turiu, tad kodėl gi ne?

Dabar, kai galutinai rašau šį tekstą, jau baigiu atsigauti, išsveikti tačiau privalau nepamiršti padaryti išvadas iš visos situacijos, pakeisti ką galiu pakeisti, koncentruotis ten, kur galiu koncentruotis, daryti tai, ką galiu daryti, siekti realių tikslų.
Svarbiausia, nepamirškime kiek daug gyvenime turime ir kiek visko kartais pradedame nevertinti, tik dėl to, kad mums atrodo kažkas netinkama, neužtenkama. Mes pamirštame, kad išvis turime ir turėtume būti už tai dėkingi. Aš dabar esu likimui dėkingas už tai, kad tik laimingų atsitiktinumų dėka likau sąlyginai sveikas ir ilgainiui būsiu toks, koks buvau.

Laikas yra nemokamas… bet neįkainojamas.
#SvajonesNeturiSavaitgaliu, bet turi turėti šaltą protą.