Kai pats suriši sau rankas

Praėjus 10 metų po šios nuotraukos būna, kad vis dar taip įvyksta. Oj, ne, neapsigaukit, nekalbu apie prieš startą Pasaulio finale pamestą stebulę su ratu. Kalbu apie tai, kad kartais per daug skubu pasiimti rezultatų, kuriuos reikia užsitikrinti ne skubėjimu ar laukimu, o nuosekliu, racionaliu ir apgalvotu darbu. Tik dabar pradedu suprasti, kad didžiausi sėkmės dedamieji tampa nieko verti, jei juos sudedi į vėl praplyšusią džinsų kišenę. Tada pamenu sekėsi labai gerai, tempas trasoje džiugino, o kai pradėjo lyti viskas tapo dar geriau, kadangi lietus – mano labai mylimos sąlygos varžytis. Vieni geriausių rato įveikimo laikų bendrai rytinėse treniruotėse, geras pasirodymas kvalifikacijoje… Ir pamestas ratas viename iš važiavimų prieš pat starto procedūrą. Metų laukimas ir pasiruošimas tapo nieku. Prarasti svarbūs taškai. Pamestas ratas, nes būdamas užtikrintas savo tempu ir nenorėdamas nieko keisti kartinge, priėmiau sprendimą pasilikti tas pačias stebules. O dėl specifikos ten važiavimo per lietų, jos gaudavo didelę apkrovą ir… nusimaudavo nuo galinės ašies. Vėliau vėl, velniškas tempas, renkami svarbūs taškai, desperatiškas noras aplenkti kuo daugiau varžovų – avarijos, pasivažinėjimai už trasos ribų ir sudegęs degtukas prieš pakurdamas nuostabiai pakrautą krosnį. Finalą per lietų, šąlančiais pirštais pasikabinęs ant tvoros, stebėjau iš šono skaudančia širdim. Galėjau čia būti, bet per didelis užtikrintumas savimi, papildomo trumpo darbo vengimas keičiant stebules, atvedė mane ten, kur buvau. Todėl labai linkiu visiems kartu išmokti šią mano klaidą ir dėl paprastų dalykų, kuriuos galime lengvai pakeisti, neatimti iš savęs galimybės pasiekti savo svajones. #SvajonesNeturiSavaitgaliu, bet tada jos sėdėjo pusę dienos laukdamos ir pagailėjo 5 minučių.