CUPRA Experience

Parašyti dienoraštį apie tai, kas buvo jausmiškai daugiau nei savaitės trukmės, bet praėjo per skriejančias tris dienas – sunku. Todėl neatitikimų ir pasimetusių emocijų gali netrūkti, tačiau bendrą emociją, kuri puikiai pagrindžia: “kai pasieki svajonę, supranti, kad ne ji, o kelias link jos, buvo tai kas veža”, tikiuosi pavyks perteikti, nes tikrai taip ir buvo. Kelias kasdien atrodė įspūdingas, emocionalus ir vingiuotas, tačiau tikslas tiesiog apvažiuoti Lietuvą, be tokių potyrių, būtų niekas.

Taigi, ankstyvas rytas po atsakomybės miego, kai pusę nakties kamavo mintys, ar viskas gerai, ar viskas veiks, ar viską turiu, ir kaip viskas bus, buvo tikra ”katorga”. Suvalgęs lengvus pusryčius (ryžių paplotėlį su riešutų sviestu, kad būtų sočiau), išsiruošiau į Kauno Autojutos bazę, o vėliau šoktelėjome į Vilnių. Mintys apie įvairias galinčias ištikti nesėkmes persekiojo kaip šlapios kojinės – pradedi įprasti, bet vis tiek erzina. Tada, lyg ranka su šluoste nuo stalo nubraukia dulkės, sutikti žmonės ir prasidėjęs veiksmas, nubraukė visą nerimą. Visi kelionės dalyviai yra savo sričių profesionalai, tad sutikti tokią kompaniją žmonių ir su jais būti tris dienas – nerealu. Požiūriai į dalykus, kuriuos gali pajausti kitaip, istorijos iš visai kitų gyvenimų ir potyriai – neįkainojama patirtis. Ačiū, visiems keliavusiems! (Donatas Montvydas, Jonas Nainys, Vytautas Švedas, Justas Grendelis, Vitoldas Milius, Darius Vaičiulis, Tadas Jeršovas,Tomas Žekonis, Vytautas Pilkauskas).

NA, O BET, TAČIAU, prasidėjusi kelionė buvo iškart jaudinanti, ypač tada, kai matai iš savo ”CUPROS” dar tris priekyje. Keista, bet kažkaip mus su Donatu visada persekiojo tas jaumas, kad mes visus prižiūrime, nes visur budavome prie galiorkos, kaip klasės ekskursijoje sėdėti autobuso gale. Pirmasis ”STOP” buvo medininkų pilies pašonėje.

Vėliau judėjome į viršūnę, kur viršūnių užkariautojas Darius nebuvo buvęs – Aukštoja, aukščiausia Lietuvoje viršūnė. Ant viršūnės apžvalginis bokštas, nuo kurio pora bebaimių nusileido “šniūrais”.

Išskubėję tolyn pasiekėme, sakyčiau, tos dienos kulminaciją – baidarių žygį.

O ten, vaikeli, ir prasidėjo. Jau paklaustas “kaip upė?” baidarių pramogos tiekėjas atsakė neužtikrintu veidu, kad viskas gerai. Galvojau, gal žmogus nesupranta, kad mes imlūs vaikinukai nusiteikę pajudėti gerai. Sakė jei irkluosit, tai apie dvi valandas. O dievai, nieko panašaus, ten nebuvo. Pilna šakų, privirtusių medžių ir skausmo kliūčių upė buvo tikras iššūkis net ir tiems “IMLIEMS” vaikinams. O ypač tai palietė mane ir Donatą. Jaučiausi taip, tarsi išvis, nebeturėčiau galimybės išmokti naujų įgūdžių. Pradžioje buvo daug juoko, linksmų nutikimų. Vėliau drėgmė ir šaltukas ėme mažinti emocijų amplitudę ir darėsi vis sunkiau, nes nuovargis petyse jau kaupėsi taip, kaip vanduo mūsų baidarėje. Ir nors stengdavomės pasivyti priekinę “pulką” , visada pakliūdavome į kokio nors medžio pinkles, šakos tinklą, ar galų gale tiesiog, seklumą. Tiek emocijų per kelias valandas buvau seniai patyręs. O taip ir užgimė, kelionės apibūdinimas, “Kiek liko?” paklausiu ir atsakymas aiškiai skamba “PUSĖ”. Vėl tas pats ir vėl ta pati pusė. Paskutinę valandą “pusė” to atstumo buvo žudanti. Šlapi ir permirkę irklavom su viltim, kad jau ne toli, bet ta viltis vis tolo ir tolo. Ačiū, DIEVUI, galų gale, pasiekėme tikslą. 10,5 km upe su milijonais Takeši pilies bairiukų. Mano prabraukta lūpa po nesėkmingos akistatos su styrojusiu medžiu patino, bet jausmas nusivilkti šlapius rūbus pramušė nerimą dėl jos ir šokom lėkti toliau.

Nėra kada laukti, lekiame tolyn.

Taip, taip, mes kiekvieną kartą atvykę į CIRCLE K kaip banditai užimdavome visą ją.

Antra diena prasidėjo ramiau, nors naktis šaltame namukyje Tauragėje, labai daug pailsėti nedavė. Gaiva sveika, bet per daug gaivos taip sveika, kad net nesupranta kūnas ką daryt. Miegojome su daug rūbų ir pavyko pamiegoti bei pasikrauti nors šiek tiek jėgų antrai dienai.

O jėgų reikėjo. Su viltim privalgyti sūrėlių Vilkyškių pieninėje, tuščiais skrandžiais išėjome į trumpą, tik 10 kilometrų žygi, palei Nemuną, kur matėm: ir Baltarusiją, ir nuostabią gamtą, ir baisinį alkį. Bet Vilkyškių pieninė buvo tikrai subrandintas jausmas visom prasmėm, nes gavom surelių, kavos bei nuostabią istoriją apie pieninės augimą. Nuostabu matyti, kaip Lietuvos gamintojai nestovi vietoje ir juda į užsienio rinkas, bet tuo pačiu nepamiršta Lietuvos. Turas po gamyklą buvo nuostabus, tiek įvairiausių įrengimų, patalpų. Vau. Tokie dalykėliai visuomet mane stebina.

Iškart, po to, pakinkę savo plieninius ”botagus” šovėm į Mingę. Ten vietinis žvejas mums padarė žuvienę, kuri buvo tikrai skani, net aš, kaip nelabai “žuvininkas” mėgavausi ja. Tikrai labai gera. Istorijos ir vaizdai iš mini muziejaus buvo tarsi nusikėlimas į praeitį laiko mašina. Istorijos ties kiekvienu įrankiu, emocijos išlietos kartu, Jums būtina ten apsilankyti taip pat.

Atgalios į ”botagus” ir skriejam į Klaipėdos slidžių dangų autodromą. Ten smagu, galima: ir legaliai truputį pagazuoti, ir paslysti, ir kažką išmokti. Donatui tai buvo visiškai nauja patirtis, bet vėliau jis taip užsivedė, kad nenorėjo sustoti, nes tokie įgūdžiai tikrai gali pasitarnauti kasdieninėje vairavimo rutinoje, kai žinai ką daryti nutikus vienai ar kitai situacijai.

Išlaistę krūva vandens, judėjome į kitą man iki tol negirdėtą objektą – Klinčių karjerą. O apie vaizdus ten nėra ką pasakoti tiesiog pritrenkiančiai įspūdinga. VAU, tikrai, įspūdinga! O technika dydžio! Ir visa elektra varoma! Bet žodžių nereikia, yra vaizdai.

Tikrai nuoširdžiai, nebuvau girdėjęs apie šią vietą ir iš nuotraukų sunku patikėti, kad tai Lietuvoje. Kai kuriose vietose net matosi kaip kasta žemė yra išsisluoksniavusi ir tai sudaro dar didesnį įspūdį, nes matai, kokio gylio vienas ar kitas sluoksnis, o kartais, kai kieme kasi augaliuką sodint, atrodo, kad visa žėmė tokia pati!

Išvarvinę akis į vaizdus ten, išjudėjome į šios dienos finalą – Pakruojo dvarą. Ten DJ Jovani grojo, o aš apvaikščiojau visą teritoriją, kurioje pilna buvo įvairių skulptūrų, naktyje jos atrodė PRIBLOŠKIANČIAI. Vėlgi, nėra ką kalbėti, pasižiūrėkite. Nors tai tik viena nuotrauka, bet patikėkite manimi verta ten apsilankyti! Mano Instagram paskyroje galite pamatyti ir IGTV video, kaip aš ten vaikščiojau. Tikrai verta ten nuvykti.

Šiltas miegas, atrodęs kaip miražas pirmąją naktį, šią naktį buvo tikras. Pasaka. Šilta, po sočios ir nuostabios vakarienės, nuostabu. Pailsėjau pagaliau ir miegojau kaip užmuštas, pasak mano miego aplikacijos. Trečioji diena laukė trumpesnė, tačiau pirmosios dvi ir taip jau atrodė kaip savaitė, nes vis kai kas nors pradėdavo kalbėti apie vieną ar kitą įspūdį, kas nors imdavo mėtytis – tai kada čia buvo?

Taigi, po ”senelyzo” Stelmužės ąžuolo aplankymo, supranti, kad gyvenime dar ne viskas taip blogai, kaip jam, nes 15 šimtų amžiaus ąžuolas jau atrodo matęs gyvenimo. Įdomu, jei jis galėtų kalbėti, ką jis papasakotų.

Na, ir paskutinė veikla su mūsų kompanija – dviračiai Ignalinos rajonuose bei apylinkėse. Daug pasakoti, taip pat, nereikia: gražu, oras grynas, gera. Smagu. Keletas vaizdų pabaigai žemiau.

Taip pat, dar paskutinės dienos video prieš išvadas.

Užbaigiant norėtųsi tik pasakyti, jog buvo nuostabi kelionė, džiugu, kad susirinko tokia profesionalų kompanija. Tai tik patvirtino mano požiūrį ir supratimą į gyvenimą, kad jeigu žmogus yra kurios nors srities profesionalas, jis yra geras ir kitose srityse, kur reikia profesionalo įgudžių, tokių kaip: susikaupimas, analitinis mąstymas, požiūrio pakeitimas, minčių dėliojimas, imlumas naujose veiklose. Ir būdamas tokių žmonių apsuptyje gali labai daug išmokti, patobulėti. Ačiū, dar kartą visiems už nuostabų laiką kartu. Ačiū, visiems už akimirkas, tapusias momentais ir foto/video komandai jas įamžinus. Tokios patirtys yra nepamirštamos ir neįkainojamos. O mus lydėjęs šūkis: ”kad jei tai lengvas kelias, reiškia, tai ne mūsų kelias, nes mes lengvų kelių neieškome!” – pasiteisino 1000% ir tai buvo NUOSTABU.